Kelionė į Kroatiją, 7 diena, 

2017-07-19

Vakar iš ryto pasimaudę ir pasideginę gausioje lenkų ir kitų tautų minioje, po pietų išvykome į Trogirą ir Splitą. Kelias driekėsi gražia Adrijos jūros pakrante, bet žmogus taip greit prie visko pripranta... Žiūri, ir tai, kas vakar vertė aikčioti, šiandien jau atrodo įprasta. Galbūt tai irgi viena iš priežasčių, kodėl mes stengiamės dukart į tą pačią vietą atostogų nevažiuoti.

Trogiras - nedidelis miestelis su senovės Romos laikus menančiu senamiesčiu ir dideliu kriauklių ir kitų niekučių turgumi.

Splitas - buvusių valdovų rūmų tvirtovės miestas - viduje senamiesčio lyg ir švaru, bet žmonių tiek, kad momentais siaurose ir sausakimšose gatvelėse darosi trošku. Už senojo miesto sienų yra Splito miestas su keltais, tūkstančiais lagaminus dardinančių turistų, pramogauti susiruošusio jaunimo ir stoties rajono tautų... Tarsi Palanga, stotis, Pilies gatvė ir Gariūnai visa kartu sudėjus. Gariūnai - nes aplink pagrindinius takus įsitaisę prekystaliai su suvenyrais ir prekėmis, kurias dar prieš savaitę čiupinėjome tuose pačiuose Gariūnuose. Ir smarvė. Tą smarvę jaučiau praktiškai net autobuse. Žodžiu, Splitas, nors ir didingais rūmais, kai kur savo grubia didybe net pranokstančiais, mano akimis, Dubrovniką, man apskritai malonaus įspūdžio nepaliko.

Splitą dar atsiminsiu ir kaip degantį miestą. Vakar buvo jau antra diena, kai gaisrininkai kovojo su kalnų šlaitais siautėjančiomis liepsnomis. Sutemus pro autobuso langus matėsi raudonos gaisro pašvaistės. Ir dar gal pusvalandį stovėjome praktiškai nejudančiame kamštyje ir dūmų kvape. Slogus įspūdis. Dabar liko dvi dienos Makarskoje. Nusprendėme jokių ekskursijų nebeimti ir skirti laiką tik jūrai, saulei ir sau.